Naujienos

Kartais užtenka vieno vaiko žvilgsnio, kad suprastume: jo viduje vyksta kur kas daugiau, nei matome išorėje. Vieną akimirką jis džiaugiasi, kitą – susigūžia iš nusivylimo, o trečią – pyksta taip, lyg pasaulis griūtų. Šios emocijų bangos nėra kaprizai ar blogas elgesys – tai pirmieji žingsniai į gebėjimą suprasti save ir kitus.

Būtent taip formuojasi emocinis intelektas – įgūdis, kuris gali lemti, kaip vaikui seksis mokytis, bendrauti ir spręsti kasdienes situacijas.

Kodėl emocinis intelektas lemia vaiko sėkmę ir kada jis pradeda formuotis

„Tradicinis IQ testas matuoja intelektinius gebėjimus – dėmesį, trumpalaikę ir ilgalaikę atmintį, gebėjimą mintis išreikšti žodžiais, erdvinius gebėjimus. Šis testas neturi emocinio intelekto skalės, tad emocinio intelekto nematuoja, tačiau tai nereiškia, kad jis nesvarbus“, – sako Asmens sveikatos klinikos Klaipėdos skyriaus vaikų ir paauglių psichologė–psichoterapeutė Karolina Kančiauskytė-Beigė.

Vis dėlto emocinis intelektas – gebėjimas atpažinti ir suprasti savo bei kitų emocijas, jas išreikšti ir reguliuoti – gali turėti reikšmingos įtakos tiek mokymosi rezultatams, tiek kasdieniam vaiko elgesiui.

„Įsivaizduokime, kad vaikas turi gerus intelektinius gebėjimus, tačiau jam labai sudėtinga emociškai išlikti ramiam. Nesėkmės ar sudėtingesnės užduoties metu sukyla stiprios emocijos, su kuriomis jis nepajėgia išbūti. Tai apsunkina užduočių atlikimą, ir vien dėl to vaikas gali pasiekti žemesnius rezultatus, nei pasiektų, jei gebėtų sau padėti nusiraminti“, – pateikia pavyzdį psichologė.

Ji primena, kad emocinės reakcijos dažnai lemia mūsų elgesį, pasirinkimus ir tai, kaip reaguojame į įvairias situacijas. Todėl emocinis intelektas nuo pat mažens daro įtaką vaiko kasdienybei ir ilgalaikei raidai.

„Jeigu vaikui itin sunku atpažinti bei išbūti ar kontroliuoti savo pyktį, tai gali sukelti įvairių sunkumų mokykloje ar būreliuose, dažnesnių konfliktų su aplinkiniais žmonėmis. Galiausiai visa tai stiprina ir tam tikrus įsitikinimus apie save patį („aš blogas“) ar aplinką („manęs niekas nesupranta“). Tokie įsitikinimai stipriai prisideda prie žmogaus priimamų sprendimų“, – aiškina specialistė.

K. Kančiauskytės-Beigės teigimu, jau nuo pat mažens galima kalbėti apie emocinio intelekto vystymąsi. Nors vaikas dar mažas ir nekalba, tačiau jis jau išgyvena puokštę įvairiausių emocijų.

Šiame etape pagrindinį emocinio intelekto darbą atlieka tėvai padėdami vaikui nusiraminti, suteikdami jam komfortą, saugumą, atliepdami jo poreikius, taip pat ir įvardindami vaiko emociją.

„Pavyzdžiui, naujagimiui verkiant tėvai jį apkabina, čiūčiuoja, natūraliai atspindi jo emociją („matau, kad pyksti, liūdi“, „atrodo, kad tau skauda, nemalonu“). Kai vaikas po truputį ima kalbėti, ir jo paties žodyne atsiranda žodžiai „pykstu“, „liūdna“, „džiaugiuosi“. Tad kalba tiesiog išplečia tai, kas jau buvo pradėta jausmų patyrimu“, – dalinasi įžvalgomis specialistė.

Kaip vaikai mokosi suprasti savo jausmus

Pasak psichologės, tiek vaikas, tiek paauglys mokosi atpažinti savo emocijas ir su jomis išbūti, kontroliuoti elgesį bei geriau suvokti kito žmogaus emocijas. Galbūt keičiasi tik priemonės, kaip to mokome.

„Kuo mažesni vaikai – tuo daugiau paveikslėlių ir paprastesnė informacija. Galbūt darželinukui gali būti nežinomos tokios sąvokos kaip kaltė ar gėda, tačiau net ir šiame amžiuje pateikdami jam suprantamus pavyzdžius (ypač vykstančius čia ir dabar su pačiu vaiku) jau kalbame ir apie tuos „sudėtingesnius“ jausmus“, – atkreipia dėmesį specialistė.

K. Kančiauskytė-Beigė pastebi, kad paprastai pradedama nuo sąvokų, tad čia dažnai naudojamos emocijų kortelės, įvairūs emocijų ratai, istorijos knygelėse ar filmukuose, vaidmenų žaidimai, gali būti naudojami žaidimai, kuriuose reikia atpažinti ar suvaidinti kokias nors emocijas, galima mokytis, kaip veide atrodo tam tikros emocijos (pavyzdžiui, pykčiui būdingi suraukti antakiai, primerktos akys, kietai suspaustos lūpos, įtampa veide).

Vaikui augant vaizdinės medžiagos poreikis gali mažėti, daugėja pokalbių, paties paauglio ir aplinkinių jausmų stebėjimo, tyrinėjimo, reflektavimo.

„Gali būti pasitelkiamos ne tik savos situacijos, bet tyrinėjami ir įvairūs filmai ar kiti vaidybiniai siužetai, gali būti naudojamos įvairios terapinės klausimų kortelės, daugiau imama naudoti metaforų, perkeltinių prasmių, tyrinėjamos labiau kompleksinės emocijos, pirminės ir antrinės“, – aiškina psichologė.

Ji pabrėžia, kad kiekvienas žmogus yra individualus, tad emocinio intelekto ugdymo būdai turi būti atrinkti tinkamiausi konkrečiam asmeniui, o ne tai, kas turėtų tikti daugumai.

K. Kančiauskytė-Beigė pastebi, kad didesnės įtakos ugdant emocinį intelektą galėtų turėti mokykla ir mokytojai. Nors emocinio intelekto ugdymas vis dažniau įtraukiamas į mokymo programas, psichologės teigimu, šiai sričiai vis dar skiriama per mažai dėmesio.

Vaikų emocinį intelektą vienaip ar kitaip veikia ir šiuolaikinės technologijos. Pasak psichologės, socialiniuose tinkluose yra įvairiausio turinio – nuo empatiško ir emociškai turiningo iki radikalaus, skatinančio tam tikras agresijos formas. Tad labai svarbu tiek su vaikais, tiek su paaugliais kalbėtis, kuo jie domisi virtualioje realybėje

„Visgi manau, kad tas tikrasis empatijos, emocinio suvokimo ir ryšio kūrimas vyksta realioje aplinkoje, mezgant kontaktus ir bendraujant su savo aplinkos žmonėmis, susiduriant su įvairiomis situacijomis, sprendžiant įvairias problemas ir kuriant santykį su savimi pačiu. O interneto erdvė gali būti viena iš gyvenimo sričių“,– akcentuoja specialistė.

Emocijos visada tinkamos, netinkama gali būti tik jų raiška

Psichologė akcentuoja, kad pirmiausia reikia neužmiršti, jog nėra blogų emocijų ir blogo būdo jausti emocijas: „Taip, kaip jaučiu jas aš, taip, kaip jaučia jas vaikas ar bet koks kitas žmogus, yra normalu ir taip turi būti. Toje pačioje situacijoje esantys vaikai gali jausti skirtingas emocijas ir tai irgi yra normalu ir tinkama, nė vienas vaikas nejaučia netinkamai ar blogai.“

Pasak specialistės, visai kitas dalykas, kaip tos emocijos išreiškiamos į aplinką, kokio elgesio imamasi. Šioje vietoje jau gali atsirasti ir netinkamo elgesio, pavyzdžiui, agresyvaus.

„Tuomet su vaiku labai svarbu kalbėtis ir mokyti, kad jis gali jausti stiprų pyktį, tačiau negali trenkti draugui. Dar geriau – įvardinti, ką vaikas gali daryti apimtas pykčio, pavyzdžiui, atsitraukti ir pabūti ramybės erdvėje“, – pataria K. Kančiauskytė-Beigė.

Ji primena, kad tėvai gali kalbėti apie emocijas įvairiausiais būdais: jas atspindėdami ir padėdami suprasti jų priežastis („matau, kad tau liūdna, nes nebeturime laiko filmukui“), skaitydami amžiui pritaikytas knygeles apie emocijas, žaisdami įvairius emocijų žaidimus, mokydami nusiraminimo ir tinkamų emocijų raiškos būdų, rodydami savo pavyzdžiu, kaip patys tvarkosi su savo emocijomis.

Vaikas visų pirma mokosi stebėjimo būdu, todėl tėvų elgesys ypač svarbus. „Jeigu jis dažnai mato, kad mama ar tėtis supykęs pakelia balsą ar ima elgtis agresyviai, pavyzdžiui, meta daiktą, labai tikėtina, kad vaikas irgi bus linkęs savo pyktį reikšti panašiais būdais“, – teigia specialistė.

Ji pabrėžia, kad jeigu tėvai patys geba atpažinti ir išbūti su savo emocijomis, nusiraminti ir taip pat geba tinkamai atpažinti ir suvokti vaiko patiriamas emocijas, jie gali būti pajėgesni konstruktyviai reaguoti ir pakreipti situaciją tinkama eiga (pavyzdžiui, saugiai išbūti, nusiraminti, mokyti vaiką apie tai, kas vyksta).

„Ir priešingai, jeigu tėvams sunku patiems nusiraminti, jie labai emocingai reaguoja ir į vaiko emocijas,  tai gali dar labiau sustiprinti vaiko reakciją, didinti įtampą ar konfliktinę situaciją“, – atkreipia dėmesį Asmens sveikatos klinikos specialistė.

Išmokti modeliai, kurie netyčia užgniaužia vaiko emocijas

„Manau, jog svarbu pirmiausia paminėti, kad emocijų slopinimas gali kilti ir iš gerų norų: noro užauginti „stiprų“ vaiką, noro, kad vaikas nejaustų tam tikrų nemalonių emocijų, noro, kad vaikas elgtųsi pagal taisykles. Kartais tai gali kilti iš nežinojimo, iš to, kad patiems tėvams tam tikri dalykai būdavo nuolat sakomi, tiesiog iš to, kad „visi taip daro ar sako“, – primena psichologė.

Tačiau ji apgailestauja, jog emocijų slopinimas kartais kyla ir iš to, kad tiesiog lengviau būti su vaiku, kuris yra ramus, nerodo savo nepasitenkinimo, visada laikosi taisyklių ir įtinka suaugusiems.

„Tačiau realybė tokia, kad neįmanoma nustoti jausti tam tikrų emocijų ir visada jaustis tik gerai, – pabrėžia specialistė. – Neįmanoma būti stipriam nejaučiant tam tikrų emocijų ar jas slopinant. Juk stiprybė yra tada, kai žmogus jaučia ir išgyvena net ir labai stiprias emocijas, tačiau vis tiek visa tai atlaiko, su tuo išbūna ir geba gyventi toliau.“

K. Kančiauskytės-Beigės nuomone, viena dažniausių tėvų klaidų – bausti, gėdinti, pykti už jausmus. Labai svarbu atskirti vaiko emocijas nuo elgesio, vertinti tik elgesį, o ne emocijas.

Klaidomis psichologė vadina ir dažnai pasitaikančius sakinius, kurie tarsi įaugę į mūsų kalbą: „nebijok“, „nėra čia ko liūdėti“, „berniukai neverkia“, „mergaitės taip nesielgia, nesako“, „negražu pykti“ (ypač ant suaugusiųjų, giminių), „tu čia per daug jautriai reaguoji“.

Iš esmės visi šie komentarai gali atrodyti kaip noras vaiką nuraminti, tačiau visi jie siunčia žinutę, kad vaikas taip jaustis negali, kad galbūt net nėra normalu taip jaustis.

„Kuo daugiau tokių komentarų vaikas išgirsta (o jas sakyti gali ne tik tėvai, bet ir mokytojai, kiti suaugusieji, draugai), tuo stipriau tos žinutės pasilieka mąstyme, – teigia specialistė. – Kartais būna ir taip, kad šeimoje nėra įprasta kalbėti apie emocijas, galbūt tai niekada nebuvo daroma ir tėvų vaikystės namuose, tad nėra ir įgūdžio apie tai kalbėtis.“

K. Kančiauskytė-Beigė pabrėžia, kad emocinį intelektą galima lavinti visą gyvenimą susiduriant su naujomis situacijomis. Juk visai kitokie emociniai potyriai vyksta žaidime smėlio dėžėje, pradėjus pirmą klasę, užmezgus pirmuosius romantinius santykius ar pradėjus gyvenimą atskirai nuo tėvų.

„Dažnai tenka girdėti konsultacijose iš tėvų, kaip jie mokosi kitaip pažvelgti ir į savo emocijas, savo patyrimą būtent santykiuose su vaikais. Visa tai nuolat ugdo ir emocinį intelektą. Tad emocinio intelekto mokomės per santykius, sąmoningą patirtį, psichoterapiją“, – sako Asmens sveikatos klinikos specialistė.